Kiekvienas autoserviso savininkas anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kuris tiesiogiai veikia tiek darbuotojų pajamas, tiek paties verslo pelningumą: kaip teisingai mokėti mechanikui? Atsakymas nėra vienareikšmis – plačiai naudojami bent trys modeliai, ir kiekvienas iš jų autoservise sukuria visiškai skirtingą motyvacijos lauką, rizikos pasiskirstymą bei pelno struktūrą.
Pažvelkime į juos remdamiesi konkrečiais skaičiais: fiksuotą mėnesio atlyginimą, procentą nuo atlikto darbo ir atlyginimą už parduotas valandas.
Pavyzdys, kuriuo remsimės
Tarkime, jūsų servise mechanikas teoriškai dirba 168 valandas per mėnesį, o darbo valanda klientui kainuoja 40 eurų be PVM. Vidutinis mechanikas per mėnesį „parduoda" 120 normo valandų – tai yra valandos, įrašytos į klientų sąskaitas. Stiprus mechanikas gali parduoti 150 valandų, silpnesnis – vos 80.
Modelis Nr. 1: fiksuotas mėnesio atlyginimas
Mechanikui mokama, pavyzdžiui, 1 500 eurų į rankas, neatsižvelgiant į rezultatą. Su visais mokesčiais servisui jis kainuoja apie 2 500 eurų.
Jei jis pardavė 120 valandų – pajamų 4 800 eurų, lieka apie 2 300 eurų bruto maržos darbo daliai. Jeigu pardavė tik 80 valandų – pajamų 3 200 eurų, o sąnaudos lieka tos pačios 2 500 eurų. Maržos lieka vos 700 eurų, dar prieš detales, sandėlį, įrangą ir administraciją.
Privalumai: paprasta administruoti, darbuotojui užtikrina finansinį saugumą. Tinka ten, kur darbų ritmas svyruoja dėl išorinių priežasčių – kėbulo remontuose su laukimu, draudiminiuose atvejuose, sezoniškuose servisuose. Trūkumas: nėra paskatos dirbti greičiau ar imtis daugiau darbų. Be apskaitos vadovas dažnai net nemato, kuris mechanikas ką realiai uždirba.
Modelis Nr. 2: procentas nuo atlikto darbo
Mechanikui mokama 30 proc. nuo jo atlikto darbo vertės (be detalių).
Pardavus 120 valandų po 40 eurų, darbo vertė siekia 4 800 eurų, mechanikas uždirba 1 440 eurų. Stiprus mechanikas, pardavęs 150 valandų, uždirbtų 1 800 eurų – tai jam tiesioginė paskata. Silpnasis, pardavęs 80 valandų, gautų vos 960 eurų ir greičiausiai pats imtų ieškoti kito darbo (kas, beje, dažnai naudinga vadovui).
Privalumai: stipri motyvacija, savireguliacija, lengva skaičiuoti darbo užmokestį. Trūkumai taip pat ryškūs: skubėjimas kokybės sąskaita, garantinių darbų vengimas (už juos klientas nemoka, vadinasi, ir mechanikas negauna), galimi konfliktai tarp darbuotojų dėl pelningesnių užsakymų paskirstymo. Modelis veikia tik tuomet, kai kiekvienas darbas turi aiškiai apibrėžtą normo trukmę – priešingu atveju mechanikas valandų skaičių „pasitempia" savo nuožiūra.
Modelis Nr. 3: atlyginimas už parduotas valandas
Šis modelis dažnai painiojamas su pirmaisiais dviem, tačiau veikia iš esmės kitaip. Mechanikui mokama fiksuota suma už kiekvieną parduotą normo valandą – tarkime, 12 eurų už valandą, įrašytą į kliento sąskaitą.
Pardavęs 120 valandų jis uždirba 1 440 eurų; pardavęs 150 – 1 800 eurų; pardavęs 80 – tik 960 eurų. Skirtingai nuo procentinio modelio, čia mechanikui nesvarbu, ar darbas brangus, ar pigus – svarbu produktyvumas, t. y. parduotų valandų ir realiai dirbtų valandų santykis. Jei normuotas darbas yra 4 valandos, o mechanikas atlieka jį per 3, jis „uždirba" sau papildomą valandą, kurią gali skirti kitam užsakymui.
Modelis ypač gerai veikia didesniuose servisuose su standartizuotais darbais (TP, padangos, alyvos keitimai, stabdžių sistemos), kur normos aiškios, o efektyvumas matuojamas tiksliai. Trūkumas: reikalauja brandžios apskaitos sistemos – be tikslaus normo valandų ir realaus laiko fiksavimo šis modelis paprasčiausiai neveikia.
Trys modeliai – trys rizikos filosofijos
Esminis skirtumas tarp šių sistemų yra ne tai, kiek mechanikas uždirba, o tai, kas prisiima riziką. Fiksuotas atlyginimas visą riziką perkelia servisui: jei mechanikas dirba lėtai, nuostolį dengia savininkas. Procentinis modelis riziką perkelia mechanikui, tačiau drauge sukuria pagundą kokybės sąskaita „pagaminti" daugiau valandų. Atlyginimas už parduotas valandas riziką paskirsto labiausiai subalansuotai – mechanikui apsimoka būti efektyviam, o servisui – kontroliuoti darbo srautą ir užkrauti pajėgumus.
Ką matome rinkoje
Kaip autoserviso valdymo sistemos tiekėjai, kasdien dirbantys su įvairaus dydžio ir specializacijos servisais, pastebime aiškią tendenciją: rinka vis labiau krypsta būtent link atlyginimo už parduotas valandas modelio. Per pastaruosius porą metų šis judėjimas tapo akivaizdus – ir tai nėra atsitiktinumas.
Servisų vadovai praktikoje įsitikina, kad būtent šis modelis sukuria sveikiausią motyvacijos struktūrą: mechanikui tiesiogiai apsimoka dirbti greičiau ir kokybiškiau, nes kiekviena papildomai parduota valanda virsta jo paties uždarbiu. Servisas tuo pačiu metu išlaiko aukštą produktyvumą be perteklinės kontrolės ar nuolatinio „raginimo". Stiprūs specialistai šioje sistemoje gali uždirbti reikšmingai daugiau nei fiksuotame modelyje, todėl natūraliai renkasi tuos servisus, kurie jiems leidžia užsidirbti pagal realias galimybes. Lėtesni mechanikai šioje aplinkoje arba pasitempia, arba palieka servisą savo noru – taip pat be vadovo intervencijos. Iš dalies šią tendenciją lemia ir technologinis brandumas. Be tikslaus normo valandų bei realiai dirbto laiko fiksavimo atlyginimas už parduotas valandas tiesiog neveikia, todėl skaitmenizacijos banga ir atlygio modelio kaita autoservisų rinkoje eina koja kojon.
Be duomenų nė vienas modelis neveiks
Bet kuris iš šių modelių – net teoriškai pats geriausias – tampa beprasmiu, jeigu vadovas nemato, kiek normo valandų kiekvienas mechanikas pardavė, kiek faktinių valandų dirbo, kiek darbų sugrįžo per garantiją. Sprendimas „iš nuojautos" garantuoja arba perteklinę motyvaciją silpnesniems, arba per mažą atlygį stipriausiems – ir abu scenarijai baigiasi tuo pačiu: gerieji išeina, silpni lieka.
Būtent čia praverčia autoserviso valdymo programa. ARTWIN sistema leidžia priskirti kiekvieną darbą konkrečiam technikui, atskirai fiksuoti normo valandas ir realiai sugaištą laiką, formuoti darbuotojų produktyvumo ataskaitas ir matyti, kiek pajamų kiekvienas darbuotojas atneša servisui per pasirinktą laikotarpį. Turint šiuos duomenis, atlygio modelio pasirinkimas nebėra eksperimentas – tai pagrįstas vadybinis sprendimas.
Klausimas „kiek mokėti mechanikui" iš tikrųjų yra antraeilis. Pirmasis klausimas, į kurį vertėtų sau atsakyti, skamba kitaip – „už ką mokėti": už buvimą darbe, už atliktą darbą ar už efektyvumą. Ir ar jūsų sistema jau leidžia tai aiškiai išmatuoti.
