Dažniausiai būna taip. Ketvirtadienio rytą prieina geriausias mechanikas, padeda ant stalo lapelį ir sako, kad išeina nuo kito mėnesio. Dvi savaitės įspėjimui, dar dvi atostogų – ir žmogus, kuris vienas surinkdavo trečdalį visos dienos pajamų, dingsta. Vadovas dar bando įkalbėti pakelti atlyginimą, pasiūlyti premiją, pažadėti naują keltuvą. Bet sprendimas jau būna priimtas. Dažniausiai – prieš du tris mėnesius.
Tokie scenarijai šiandien Lietuvos autoservisuose – ne išimtis, o veikiau norma. Geri kėbulininkai, diagnostai ir patyrę mechanikai turi po keletą darbo pasiūlymų telefone, dar prieš įsivaizduodami, kad ieško darbo. Konkurencija dėl jų vyksta tylia diplomatija – per pažįstamus, per buvusius kolegas, per dilerių centrus, kurie ima siūlyti sąlygas, dėl kurių mažesnis servisas paprasčiausiai negali konkuruoti tiesiogine pinigų suma.
Vis dėlto problema retai būna tik atlyginime. Kai kalbamės su vadovais, kuriems pavyksta išlaikyti komandą metų metais, jie dažniausiai pasako tą patį: „Jeigu žmogui rūpi tik pinigai – jis vis tiek išeis. Klausimas, ar jam dar yra dėl ko likti pas tave."
Tikroji kaina – ne atlyginimas, o tai, ko nematote
Kai išeina patyręs mechanikas, vadovai paprastai skaičiuoja tik tiesiogines išlaidas: skelbimą, atrankas, mokymus. Realybė liūdnesnė. Pirmus du tris mėnesius naujokas dirba 40–60 proc. ankstesnio našumo. Klientai, kurie ateidavo „pas Tomą", pradeda žvalgytis kitur. Ima daugėti pakartotinių vizitų – nes naujokas nepataikė iš pirmo karto. Sandėlyje atsiranda klaidingai užsakytų dalių, nes dar nepažįsta tiekėjų ypatumų.
Vienas Vilniaus servisas savo skaičiais pasidalino atvirai: vieno gero kėbulininko netekimas jiems realiai kainavo apie 18 000 eurų per pirmus šešis mėnesius. Ne dėl algos, kurią jie galėjo pakelti, o dėl prarastų valandų, klaidų ir nepatenkintų klientų, kurie jau nebegrįžo.
Ankstyvi ženklai, kuriuos vadovai praleidžia
Beveik visi išeinantys darbuotojai siunčia signalus iš anksto. Tik signalai būna tylūs ir vadovas juos pamato tik atgal žiūrėdamas. Štai keli iš dažniausiai pasitaikančių:
Krenta produktyvumas, bet kokybė lieka. Žmogus dirba lėčiau ne todėl, kad pavargo, o todėl, kad nustojo „investuoti" į darbą. Daro tiek, kiek reikia, ne daugiau.
Mažiau klausimų ir pasiūlymų. Geras mechanikas paprastai turi nuomonę – kaip pertvarkyti darbo zoną, kokią dalį verta laikyti sandėlyje, ką galima daryti geriau. Kai jis nustoja kalbėti – tai jau ne nuovargis.
Pasitraukimas iš neformalaus bendravimo. Nebepietauja kartu, neateina į rytinį „kavos pusvalandį", praleidžia komandos pokalbius. Dažniausiai – ne dėl asmeninių priežasčių.
Atsiranda „atostogų" dienelių penktadieniais. Dažniausiai tai – pokalbiai pas konkurentus.
Nustoja domėtis naujomis technologijomis ar mokymais. Jei žmogus nebenori investuoti į augimą būtent jūsų servise – jis jau galvoja apie augimą kažkur kitur.
Atskiri ženklai dar nieko nereiškia. Bet jei jų matote tris ar keturis vienu metu – pokalbis turi įvykti šią savaitę, ne kitą.
Ką iš tikrųjų vertina geri mechanikai
Kalbantis su pačiais mechanikais, paveikslas išryškėja gana nuspėjamas – tik vadovai dažnai nustemba dėl pirmojo punkto.
Aiškumas, ką jis uždirbs šį mėnesį. Ne „kažkur tarp keturių ir penkių". Konkretus skaičius, kurį žmogus pats gali pamatyti realiu laiku: kiek valandų užbaigė, kokia jų vertė, kiek liks po mokesčių. Bendraudami su autoservisų vadovais visoje Lietuvoje, ne kartą girdėjome, kad būtent šis punktas nustebina labiausiai – kai mechanikas pats mato savo dienos ir mėnesio rezultatą, vidinė atmosfera pasikeičia labiau nei po bet kokio atlyginimo pakėlimo. Kai sistema neaiški, atsiranda jausmas, kad tave apgaudinėja, net jei niekas nieko neapgaudinėja.
Teisingas darbo paskirstymas. Kai vienam mechanikui visada tenka „brangūs" darbai, o kitam – tik garantijos ir keisti tepalai, antrasis greitai pradeda ieškotis kito darbo. Net jei algos lygios.
Įrankiai, kurie netrukdo dirbti. Geras specialistas nekenčia laukti dalies tris dienas, kovoti su programa, kuri lūžinėja, ar penkis kartus per dieną perrašinėti tą pačią informaciją popieriuje ir kompiuteryje. Kiekviena tokia smulkmena – minus prie ištikimybės taško.
Vadovas, kuris pastebi. Ne pagiria viešai prieš visus (tai dažnai net erzina), o tiesiog ateina ir pasako: „Mačiau, kaip tu tą Audi išvedei – sudėtinga buvo, ačiū." Dažniausiai to užtenka, kad žmogus pasiliktų dar metus.
Galimybė augti. Tai nebūtinai paaukštinimas. Tai gali būti naujos kompetencijos sritis, papildomi mokymai, atsakomybė už jaunesnį kolegą. Žmonės išeina, kai pajunta, kad pas jus pasiekė lubas.
Ką galite daryti jau šią savaitę
Pradėkite nuo paprasto: pasižiūrėkite, kiek realiai uždirba kiekvienas jūsų mechanikas šį mėnesį, kiek pas kurį patenka brangių darbų, kiek pakartotinių vizitų pas kurį, kokia vidutinė užsakymo vertė. Jei tų skaičių neturite po ranka – tai pats pirmas darbas. Be jų jūs valdote komandą jausmu, o jausmas dažniausiai apgauna vadovo naudai.
Tada – atviras pokalbis su trimis stipriausiais komandos žmonėmis. Ne metinis pokalbis pagal lentelę, o paprastas: „Kas tau čia patinka, kas erzina, ko trūksta, kad dirbtum dar kelerius metus?" Dauguma vadovų stebisi, kiek konkrečių dalykų išgirsta. Ir dažniausiai tai nėra alga.
Galiausiai – peržiūrėkite, kiek laiko kasdien jūsų specialistai praleidžia ne dirbdami su automobiliu. Užsakinėdami dalis, ieškodami informacijos, perrašinėdami duomenis į du tris skirtingus dokumentus, laukdami atsakymo iš sandėlininko. Kiekviena valanda, kurią galite jiems grąžinti į keltuvą, yra ne tik daugiau pajamų jums – tai ir mažesnis nuovargis, mažesnis susierzinimas, didesnė tikimybė, kad penktadienį jie negaus skambučio iš konkurento ir nepasakys „taip".
Būtent čia dažniausiai ir ieškome sprendimų kartu su savo klientais – su ARTWIN sistema stengiamės, kad darbuotojams nereikėtų rankiniu būdu rašyti tų pačių duomenų, kad dalių užsakymas vyktų tiesiai iš remonto užsakymo, o bendravimas su sandėliu ir vadovais vyktų vienoje vietoje, o ne per pokalbių programą, popieriuką ir du skambučius. Tai nėra magija – tai paprasčiausiai mažiau smulkmenų, kurios erzina kasdien. Ir dažniausiai būtent tos smulkmenos galiausiai ir „iškelia" mechaniką pro duris.
Geriausi mechanikai išeina ne todėl, kad kažkur moka 200 eurų daugiau. Jie išeina todėl, kad pavargo nuo netvarkos, kuri pas jus tapo kasdienybe. Tai – gera žinia. Reiškia, kad sustabdyti tai dažniausiai galite ir patys. Be didesnio biudžeto – tik su tvarka, aiškumu ir įrankiais, kurie tikrai padeda dirbti, o ne trukdo.
